Aš ir Veidoskaita – nebeatsiejama, nebedaloma ir man realiai nebeįsivaizduojama atskirai nuo manęs. Ji mano kasdienybėje, mano buityje, nuolatiniame kintamume ir besikartojančiuose reiškiniuose bei situacijose, kasdieniame santykyje su žmogumi, savimi, naujose pažintyse, pasitinkant ateities perspektyvą.
Praktikuodama veidoskaitą ir remdamasi ja tapau keliskart sąmoningesnė nei buvau iki jos. Tai man atvėrė fantastinę galimybę mažiau klysti, valdyti savo dėmesį ir sąmonę kiekviename gyvenimo įvykyje, kuriame dalyvauja žmonės ir aš kaip žmogus. Būti atlaidesne, dažniau pateisinančia kitus, pagal juose esantį ar nesantį potencialą. Galiausiai suprasti kas, kodėl ir kaip vyksta žmonių tarpusavio santykiuose. Išgrynintoje tiesoje, kurią atradau permąstydama žmonių tarpusavio ryšius, yra du pagrindiniai ir esminiai principai, tai kad mes tampame sėkmingi – gaudami, o laimingi – galėdami duoti… Visiškoje mūsų galioje yra davimas, o apeliuoti į gavimą yra absoliutus laiko, energijos ir sveikatos švaistymas. Pakaktų tiesiog vadovautis vienu pagrindiniu visatos pusiausvyros principu ir atminti, jog atlygintina mums yra pagal nuopelnus. Žmonių santykiai nuolatos evoliucionuoja. Net, jei atrodytų, jog santykiai degraduoja, įgauna nebepakeliamą egoizmo svorį. Dualiame pasaulyje amžinosios vertybės išsigrynina, suvokus jų priešingas savybes, pvz.: melas-tiesa, neapykanta-meilė, vergovė-laisvė, kova-taika, egoizmas-altruizmas, priešiškumas-vienybė, ir t.t. Vienok žmonių tarpusavio santykiai paremti vertybėmis ir kokios jų išsigrynina santykių eigoje, priklauso tik nuo mūsų asmeninių gyvenimiškų patyrimų skirtinguose etapuose – vaikystėje, paauglystėje, vyresniame amžiaus etape, bei gi nuo mūsų sąmoningumo lygio. Vaikystėje žmogus visiškai nepriklauso sau, jis randasi absoliučioje valioje artimos aplinkos žmonių. Paauglystėje dar prisideda ir sociumo įtaka. Tačiau paauglys jau irgi turi galios veikti išorinę ir artimą erdvę, pagal potyriminę sampratą. Suaugęs žmogus jau turi itin daug galios veikti. Tačiau kokiais principais gyventi, ir kaip sąveikauti su kitais žmonėmis, gamta bei visa gyvybe Žemėje – tai jau paremta asmenine sąmoningumo galia. Kuo sąmoningumas didesnis, tuo labiau žmogus save suvokia kaip kūrėją, kurio galioje yra meilė ir kiti prigimtiniai doroviniai principai (tiesa, laisvė, empatija, sąžinė, dosnumas, orumas ir kt.). Sąmoningas žmogus supranta kokios esminės savybės skiria jį nuo kitų gyvų būtybių. Ir tuo nesinaudoja kaip pasididžiavimu ar viršenybe prieš kitus, o pirmiausia neša didelę atsakomybę už tai, kaip gyvena, ir kokį santykį kurią su aplinka ir aplinkiniais. Sąmonėdami vis daugiau sužinome apie save ir apie tai, kad mūsų tikroji prigimtis – žmoniškumas. Tad pradėkime gyventi pagal amžinąsias vertybes, kaip Žmonės – vieningai, taikiai, kūrybingai, laisvai, dorai – pagaliau atmetę dualumo pančius. Žmogau, jei nori pagaliau pažinti gražesnį rytojų – pradėk nuo savo galimybių suvokimo jį tokį pritraukti. Galimai esi paklydęs praeities potyriuose ir nerandi ramybės kasdienybėje. O gal užstrigęs “užburtame” rate ir ieškai išėjimo? Nerandi “vietos po Saule”, esi draskomas vidinių prieštaravimų, neišdrįsti gyventi kaip norėtum, nesuvoki tikrojo savęs, savo artimo… – parašyk man. Didžioji dalis atsakymų užkoduota Tavo veide. Kita dalis ateis po pažinties su pirmąja. Viskas ko reikia – išdrįsti sužinoti! P.S pasinaudokite unikalia veidoskaitos galimybe sužinoti jūsų poros suderinamumą.
Alfreda Medhanadi
Comentários