Mus supantis pasaulis – tai ne kas kita, kaip atgalinis atsakas mūsų pačių minčių, elgesio, siekių, tikslų transliacijos į išorę atspindys. Kitaip tariant – mūsų pasaulis – mūsų veidrodis.
Kuomet “veidrodis” atrodytų atsispindi neigiamai – tai yra tam tikras gynybos mechanizmas, kai savi neigiami bruožai, mintys, elgesys bei gi jausmai nesąmoningai priskiriami kitiems žmonėms ir aplinkai.
Pavyzdžiui jausdamas didžiulį stresą žmogus papuola į situacijas, kurios tądien tik gilina esamą streso būseną ir plečia jo ribas keisdamas vieną stresinę situacija kita ir t.t Atrodo pragaištinga diena ir tai net ne penktadienis 13-ta, juolab ne pilnatis, ir ne mėnulio užtemimas. Iš tiesų tai streso apimtas žmogus ko gero nesutiko nė vieno kito streso kaltininko, visos dienos įvykius jis kūrė nesąmoningai pats ir modeliavo situacijas tuo pačiu veidrodžio efekto principu. Depresyvus žmogus aplink save mato tokius pačius nelaimingus, liūdnus veidus, tačiau ko gero tie veidai viso labo yra ramūs, bet ne liūdni. Nesėkmingi žmonės ima kaltinti susiklosčiusias aplinkybes arba aplinkinius dėl jų pačių nesėkmių.
Įsivaizduokite, juk tokį emociškai sunkų gyvenimą gyvena daugelis žmonių. Kažkam kaimynai šykštūs, kažkam visa supanti aplinka su aplinkiniais nemalonūs – į kokią įstaigą besikreiptum, kur be pasisuktum – visi pikti, irzlūs ir atšiaurūs. Deja tai vėl gi nėra realus aplinkos skenavimas – tai savo atspindžio atgalinis atsakas, kuris pačiam deja nėra malonus. Ko gero nė kiek neperdėčiau teigdama, jog atgalinis veidrodžio atspindžio atsakas sugrįžta bumerangu, taip jautriai reaguoja tie patys asmenys, kurie tą bumerangą išmeta. Tik pagavęs pagreitį, jis tvoja skaudžiau nei galima būtų tikėtis. Tokia pati psichologinė projekcija yra dažnose šeimose. Kai egoistas sutuoktinį (-ę) mato egoistu. Neištikimas be didesnio ar mažesnio pagrindo įtarinėja ir imasi persekiojimo priemonių prieš tą, su kuriuo gyvena. Labiausiai nemylimas jaučiasi tas, kuris pats nepamilęs. Ūmus ir negarbingas dažniausiai būna tas, kurio savivertė menka, ir panašiai…
Tam, kad suprasti, pajausti ir imtis savikontrolės reikia nemažai sąmoningumo. Jei žmogus pripažintų savo aplinką kaip jį supančią realybę veidrodžio principu, jis lengviau ir mieliau imtų valdyti, keisti savo vidines nuostatas, idant pasikeistų jo išorinis pasaulis. Pripažinę savo destruktyvumą, nesąžiningumą, pyktį netampame blogesni, nes visa tai jau glūdėjo mumyse. Suvokdami, jog neturime ko prarasti atsiveria lengvesnės vidinės galimybės įsisąmoninti savo nejautrumo, priekabumo, despotiškumo polinkių kilmę, išsivaduoti ir nustoti juos tenkinti.
Mūsų išorinis pasaulis visada yra ir bus kurtas pagal mūsų vidinį pasaulį. Pasaulis vienas, bet kiekvienam jis kitoks.
Alfreda Turskienė