Nerealistiškas gyvenimo priėmimas, ar santykis su juo, nerealistiški pojūčiai jame – tai pati esmė baimei.
Žmonės bijo gyventi, tačiau žmonės bijo ir mirti. Tame ir yra visas egzistencinis sunkumas. Baimė atsiranda tik dėl tos priežasties, jog žmogus negyvena gyvenimo pačiame gyvenime, pačiame jo momente. Žmogus gyvena pasamonėje. Jos pagalba kurdamas projekcijas, nukreiptas į praeitį (praeities momentus) ir ateitį – nebūties momentus (neegzistuojančius nei žmogaus praeityje, nei dabartyje). Žmogaus baimė gyventi susijusi su tuo, kas nutiks ateityje. Vadinasi žmogus bijo to, kas apskritai neegzistuoja. Jeigu žmogus bijo neegzistuojančio, tuomet ta baimė yra 100proc. išgalvota. Jeigu žmogus kenčia, išgyvena dėl neegzistuojančių dalykų – tai vadinama beprotybe. Taigi, žmones gali slėgti socialiai priimtinas beprotystės lygmuo iki tam tikro lygio, arba stiprūs išgyvenimai nebūtų dalykų, kurie jau nebepavaldūs socialiai kontrolei – prilygsta tikrai patologinei beprotybei. Žmonės visada linkę kentėti ir sureikšminti tai, kas nutinko vakar arba nutiks rytoj – ateityje, todėl dažniausios, net beveik visos kančios priežastys yra apie tai – kas išvis neegzistuoja. Ir tik todėl, kad žmogus beveik niekada nesiranda dabartyje, t.y. jis neturi dabarties momento pojūčio – dėl to jis visada atsiranda kančioje. Kančia gali būti tiek psiaudo maloni, tiek ir sekinanti, skausminga ir visokia kitokia, bet visada nereali. Dabarties momentas visada yra jaučiamas kitaip, jame yra realumo pojūtis, jis nėra toks bauginantis, nes dalyvauja čia ir dabar esamos situacijos priėmimas veikimu. Būnant čia ir dabar užsiimama būvimu, o ne momento vertinimu. Bauginantis ar nuostabus momentas suprantamas asmeninio priėmimo/vertinimo būdu, o tai reiškia, kad žmogus vėl šokteli į pasąmonę, jog galėtų ją įvertinti pagal joje slypinčią informaciją arba informacijos kūrimu, pasitelkiant vaizduote atmintyje suformuotiems aspektams interpretuoti. Nes kas yra žinojimas iš esmės? Viena dalis to yra atmintis, kita – vaizduotė formuojama intelekto. Ir viena ir kita nėra realiai tikra. Tačiau viena kitą jos papildo, suaštrina ir veikia išvien kartu. Tuomet, kai žmogus gyvena praeities momentuose, jame stipriai veikia atmintis, o vaizduotė ją suaštrina, pagilina įsivaizdavimus apie tai kas buvo, kuria dramą paremtą asmeninio intelekto pagalba. Kai žmogus gyvena galvodamas apie ateitį – jis kuria ją savo vaizduotės pagalba ir pasitelkia tuo, ką jau žino iš praeities, kad pasėkmės bus galimai panašios, arba kad jos butų kitokios – vaizdingai piešia projekciją kaip ko išvengti ir pan. Tai irgi yra užsiiminėjimas niekais. Nes taip kuriama papildoma terpė nusivylimams. Kai griūva iliuzijos, jos taip pat į pasamonę įrašo patirtis, nors jos jau net nebe aišku kiek tikros savo egzistavimu. Kai žmogus esti dabarties momente, atmintis ir vaizduotė neveikia. Tačiau buvimas momente neturi nieko bendra su tyrinėjimu momento, jo analizavimu ir svarstymu paties momento priimimui ar jo atmetimui. Būvimas (sąmoningas dėmesys) yra absoliutus priėmimas momento su visa kuo jis esti. Ty jos neegzistuoja. O tai ir yra vadinama gyvenimu. Ir tik tada, kai žmogus esti giliai visa esybe paniręs į dabartinį momentą – baimė neegzistuoja, tik išėjus iš realybės galima vėl jausti baimę ir kitas subemocijas. Vadinasi dabarties momentu, gebėjimu būti čia ir dabar yra visada saugu. Gyvenantis gyvenimą ir eikvojantis energiją praeities momentuose, tai reiškia, kad toks žmogus labai stipriai ribotas, nes gyvena prisirišimuose – kaustančioje priklausomybėje. Jei žmogus per stipriai gyvena ateities iliuzijoje, toks žmogus, galima sakyti, gyvena nuolatinėje aistroje, kuri kuria siekius, ir lygiai taip pat skatina prisirišimus, įsipareigojimus, nusivilimus, kitaip tariant, vergovę pačiai iliuzijai. Sąmoningai esantis čia ir dabar momente, tai žmogus, kuris paiso besąlygiškumą, neprieraišumą ir beaistriškumą. Ir tokiu būdu, aukštesnės sąmonės žmogus, iš tiesų turi viską, ko tik galėtų norėti šioje žemėje.
Alfreda Turskienė Medhanadi
