Psichosomatika – smurto prieš save fenomenas

Updated: Mar 24


Psichosomatika (gr. siela, dvasia + kūnas) – reiškiniai, kai psichologiniai poveikiai ir procesai tiesiogiai veikia organizmo fiziologinius procesus (ir gali sukelti patologinius pokyčius bei ligas).

Visa psichosomatikos esmė - yra smurtas prieš save patį.


Jo destruktyvumo ir piktybiškumo laipsnis koreliuoja su smurto daromos žalos lygiu prieš save patį. Tai tarsi nesąmoningas ėjimas suicido link.

Terapijoje pastebėta, kad žmonės, kurie linkę į somatizaciją, jaučia nuolat padidintą įtampą, patiriantys atsipalaidavimo sunkumą, padidintą valios aktyvumą: tarsi jie visada pasirengę veikti, reaguoti, spręsti… Aš šį fenomeną vadinu valios hipertrofija arba smurtu prieš save patį.

Bandysiu apibūdinti šį reiškinį ir jo atsiradimo priežastis.

Valia - kaip būtinas žmogui protinis procesas ir vidinis “Aš” - kaip pastangos valios apraiškoms, yra tiesiog būtinos, kad žmogus galėtų pasiekti savo tikslus gyvenime. Bet tik tada, kai valia nėra hipertrofinė, o vidinio “Aš” - pastangos nėra savęs prievarta.

Mano manymu, savęs smurto esmė yra ta, kad žmogus bando būti ne tuo, kas jis yra iš tiesų. Būti naudingu kažkam, kad atitiktų kažką. O štai paradoksas yra tai, jog tas, kurį žmogus stengiasi atitikti, iš tiesų yra jo paties “Aš” (vidinis objektas, subasmenybė). Taigi tokioje situacijoje žmogus veikia dvejopai: kaip smurtautojas prieš patį save ir kaip pati smurto auka.

Pasikartosiu: vidinis “Aš” - kaip pastangos - tai būtina priemonė kiekvieno suaugusiojo gyvenime veikti, bet tik tiek, kiek tai yra būdas pasiekti laisva valia, o ne būdas susinaikinti sunaikinant savąjį vidinį “Aš”.

Nėra griežtesnio engėjo, nei esate juo pats sau..

Nuo kito galite apsiginti, pasislėpti, pabėgti, ar net susitarti.

Kas tai įtakoja:

Daugybė įvairių taisyklių gyvenime, kurių dėka žmogus strukturizuoja savo gyvenimą; Per daug įsipareigojimų, sau taikomų draudimų, introjektų* (nekritiškai priimtų įsitikinimų); *Introjektai- yra žinios, kurias išgirstame apie save, jomis patikime ir patys apie save imame taip galvoti – tai tampa mūsų dalimi. Perfekcionalizmas, troškimas būti visada tobulais; Neįmanomos pastangos atsipalaiduoti. Nuolatinėje parengty fizinės ir psichinės situacijos valdymui; Asketizmas. Dirbtinai formuojamų savęs prievartos situacijų: alinančios dietos, badavimai ir pan.; Priverstinis siekis savęs tobulinimo, saviugdos, asmeninio augimo link; Ignoravimas ar vengimas emocinės gyvenimiškos patirties; Savigarbos nestabilumas, nepastovumas, tiesiogiai susijęs su pasiekimais - nesėkmėmis; Psichologiniai sutrikimai (alkoholizmas, narkotikai ar periodinė depresija);

Toks rigidiško žmogus būdas yra ne kas kita, kaip kompensacija, apsauga, atsiradusi dėl psichologinės traumos santykiuose su asmeniui reikšmingais žmonėmis. Tokios situacijos dažnai kyla vaikystėje, tėvų ir vaikų santykiuose dėl tėvų nesugebėjimo ar galimybių nebuvimo patenkinti šiame laikotarpyje svarbius vaiko poreikius (priėmimas, besąlyginė meilė, parama). Taip traumuojamas žmogaus vystymasis.

Itin dažnai sutinkamas psichinis traumavimas tai narcizinis ugdymas/auklėjimas.

Tokį ugdymą galima drąsiai vadinti - vaiko išnaudojimu.

Narcizinis ugdymas.

Tėvų požiūris į vaiką kaip į savo "narcizismo plėtrą", reguliariai pateikdami jam tokią visuotinę žinią: "Mes tave mylėsim, jei ...". Tada seka kiekvienai šeimai skirtingi rūpimi individualūs reikalavimus: "Jei būsi klusnus, kruopštus, protingas …" ir t.t. Vaikui tokiu būdu formuojamos nuostatos ir įtikinimai, kad toks koks jis yra - čia toks niekam nereikalingas. Jis privalo stengtis būti / tapti tokiu, kokiu nori, kad jis būtų jo tėvai. Rezultate jis “nužudo” savo unikalumą ir išsiugdo tikimąsi iš jo pavidalą / įvaizdį - kompensacinį vidinį “Aš” (klaidingą identitetą).

Pažvelkime kaip funkcionuoja kompensacinis “Aš” išnaudojamame vaike:

Kompensaciniai mechanizmai:

Įdiegiamas santykis su vidiniu “Aš”: “Aš nesvarbus - svarbūs mano pasiekimai”

Įdiegiamas santykis su pasauliu: “Mane mylės jeigu aš būsiu tinkamas…”

Scenarijus klostosi sekančiai: "Kad mane mylėtų, turėčiau pabandyti nuolat ką nors padaryti …"

Čia nuolatiniu persekiojamu jausmu taps gėda: “jog aš ne tas, kuo deduosi esantis” ir baimė: “jog mane gali išaiškinti, atskleisti mano tikrąjį “Aš”.”

Kita vystymosi trauma - tai per anksti suaugusio vaiko nepalankiai susiklosčiusi situacija:

Toks vaikas gyvena disfunkcinėje šeimoje. Tėvai dažniau yra alkoholikai, psichinės ar chroniškos ligos kamuojami asmenys. Čia aptinkamas parentifikacijos mechanizmas. Tai situacija, kai vaikai tampa "tėvais" savo tėvams. Vaikai dėl esamų šeimyninių aplinkybių yra priversti anksti suaugti. Tokiems vaikams žinoma formuojasi deficitas visa ko vaikai gauna normaliose šeimose, kur tėvai yra tėvais ir pilnavertiškai leidžia vaikams augti unikaliais, mylimais, nestokojant švelnumo, globos, rūpesčio. Disfunkcinės šeimos vaikai nepakankamai gali sau leisti žaisti, nėra leista jiems pabūti nerūpestingais. Jie per dažnai patiria gėdos, nevilties ir baimės jausmus. Jiems per nelyg anksti pradeda formuotis atsakomybės jausmas prieš save ir kitus idant išgyventų tokioje situacijoje.

Pažvelkime kaip funkcionuoja kompensacinis “Aš” per anksti suaugusiame vaike:

Kompensaciniai mechanizmai:

Įdiegiamas santykis su vidiniu “Aš”: “Aš iš esmės nesvarbu”.

Įdiegiamas santykis su pasauliu: “Neturiu ko tikėtis iš pasaulio…”.

Scenarijus klostosi sekančiai: “Gyvenime galiu pasikliauti tik savimi, už tai privalau būti stiprus”.

Tokiame vaike gyvybiškai svarbiu lygmeniu gyvena baimė būti tokiu, kaip tėvai, pakartoti savo tėvų gyvenimo būdą - "Aš jokiu būdu netapsiu kaip tėvas, motina, tėvai… “.

Neretai ir ganėtinai socialiai priimtino gyvenimo vaikai būna žalojami. Tai nutinka dėl suaugusių neišmanymo, žinių apie vaikų auklėjimą stokos. Vaikas traumuojamas žalojant jo identitetą, patiriant asmenybės pažeminimą, psichologinį spaudimą, savivertės menkinimą artimo rato žmonių. Tokiu atveju vaikas patenka į "kreivių veidrodžių" situacijas, kurios labai kenkia jo savivertei. Kaip traumos pasekmė atsiranda kompensacinis “Aš”, kuris padeda susidoroti su traumos patirta žala.

Pažvelkime kaip funkcionuoja kompensacinis “Aš” traumuotame vaike:

Kompensaciniai mechanizmai:

Įdiegiamas santykis su vidiniu “Aš”: “Aš nusipelniau daugiau…”

Įdiegiamas santykis su pasauliu: “Aš įrodysiu pasauliui, ko esu vertas. Jūs apie mane dar išgirsite / sužinosite!”

Scenarijus klostosi sekančiai: “Gyvenime turiu išties daug pasiekti, kad visi galėtų pamatyti, ko esu vertas”.

Tai veikia kaip nuolatinė priešprieša situacijoms, žūtbūtinis savęs įrodymas, garantavimas kerštaujant už patyrimus, kurie buvo primesti vaikystėje. Tokie asmenys dažnai iš anksto klaidingai supranta aplinkinių santykį į juos, priima su išankstine agresija.

Nepaisant skirtingų žmonių gyvenimiškų patirčių ir skirtingų asmenybių formavimosi traumų pagal apžvelgtus paveikslus, visi tipažai turi bendrų nuostatų gyvenimui ir vadovaujasi panašiu požiūriu:

"Galiu pasitikėti tik savimi”;

"Aš neturiu kuo pasikliauti”;

"Šiame gyvenime reikia daug ir sunkiai dirbti, kad ką nors pasiekti”;

"Gyvenimas tarsi plaukimas upe prieš srovę: jūs turite nepertraukiamai ir intensyviai irtis, kitaip jus tiesiog nublokš”.

Tokie įsitikinimai yra vidinio “Aš” kompensacija atsverti privestiniams įtikėjimams “ jog esu niekam tikęs” - tai tarsi apsauginis šarvas su viltimi auginamas uždangstyti šią sunkiai pakeliamą tiesą apie save.

Jie tiesiog yra įsitikinę, kad:

“Jiems reikia nuolat temptis, kilstelėt save situacijose ir bet kokia kaina išlaikyti save atitinkamam lygmenyje”;

“Mano, jog niekada nevalia atsipalaiduoti - tai gręsia savęs kaip asmenybės praradimui”;

“Įsakinėja sau: susiimk, įsprausk save į deramus rėmus, kitaip nesukontroliuosi situacijų ir neišgyvensi”;

“Hipnotizuoja save siaubą keliančia baime tapti matomu, girdimu - bijo patys savęs. Bijo viešo vertinimo, turi žūt būt nuolat maskuotis, save slapstyti.”

Ir dar daug panašių destruktyvių minčių.. Prie ko tai veda:

Dažniausiai smurto prieš save patį rezultatai tampa psichosomatinės kilmės negalavimais ir depresija. Itin sunkiais atvejais pasileidžia savinaikinimo programa ir gali pradėti vystytis autoimuninė liga ir onkologija.

Ką gi reikia daryti?

Atsakymai: “Būk savimi!”, “Atsipalaiduok ir mėgaukis gyvenimu” ir panašūs, tokios situacijos žmonėms yra tik tuščios kalbos. Dažniau jie veda asmenį toliau nuo jo tikrojo savęs, verčia jį dar labiau įsitempti bandymuose ką nors padaryti, kad pakeisti susiklosčiusią situaciją. Būti savimi tokiam asmeniui tereiškia tik vieną - kęsti daug skausmo, patirti dar baimės, gėdos, nevilties.

Tačiau būti savimi ir mėgautis gyvenimu iš tiesų yra vienintelis būdas susipažinti su savo autentiškumu. Bet patikėti tai reikėtų asmeniui, kuris girdi, supranta, priima ir palaiko. Toks asmuo yra terapeutas, sąmoningo gyvenimo kaučeris, dvasiniai vedliai ir kt.

Būtina suteikti sau šansą!

Alfreda Medhanadi




29 views

Susitikime gyvai Klaipėdoje arba nuotoliniu būdu: internetu, telefonu.

Susisiekime
Atsiliepimas

+370 600 27087

Klaipėda

© 2020 Alfreda Turskienė Medhanadi. Proudly created with Wix.com

This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now