Egzistuoja trys dalykai žemėje, kurie kontroliuoja mūsų gyvenimus: tai laikas, Turtas ir sveikata. Šiandieną norėčiau plačiau pasamprotauti apie laiką, t.y kaip mes sąveikaujame su juo ir jo veikiami – tarpusavyje. Kai mes vaikai – mes turime laiko. Laiko žaidimams, laiko atradimams. Laiko švaistymui, laiko būti smalsiems. Mes nejaučiame laiko apribojimų, nemokame jo skaičiuoti, neįsipareigojame laike. Mes visiškai jo nepažįstame ir nejaučiame, tačiau tuo metu visas laikas priklauso mums. Kai mes paaugame, mūsų intelektas pradeda valdyti laiką. Kiekvienas mūsų suvokia, kad laikas mums nepavaldus, o mes pavaldūs jam. Tačiau žmogus planuoja laiką, skaičiuoja jį, kuria ir konstruoja. Bet kai žmogus suaugęs dažnai laiko gyvenime jis turi vis mažiau. Mažiau laiko juo džiaugtis, galimybių atsiduoti tėkmei, jausti perteklių ir dalintis juo su kitais. Laiką taip pradedame branginti, kad jį įkainojame. Tampame savininkais “savo laiko”, griežtai kontroliuojame kam jį skirti, o kam šiukštu… Liūdniausia, kai nebeskiriame laiko sau, savam, artimui. Kai laikas tampa tik valandos, minutės, sekundės ir taip ratu metų metus. Su lyg intelekto vystymosi pradžia žmoguje tarsi pradeda tiksėti laiko mechanizmas gebantis skaičiuoti, jausti laiką ir užveda tam tikrą ritmą jame. Egzistuoja trys kategorijos žmonių, kurie tarpusavyje skiriasi tuo, jog jų vidinis laikrodukas dirba skirtingu ritmu. Pirmoji kategorija žmonių, kurie visame kame skuba. Skuba laiko atžvilgiu. Paprastai jų laiko pajautimas klaidingas ir sukeliantis jiems stresą. Šios kategorijos žmonėms skubėjimas, laiko pervertinimas, per didelė atsakomybė, nuolatinis stresas ir savotiška baimė yra jų kasdienybė. Baimė vėluoti prilygsta vidinei katastrofai. Šie žmonės visur atvyksta per anksti, veiksmus atlieka paskubom ir rezultate turi laiko perteklių, o ne retai ir ne iki galo išdirbtą rezultatą. Antra kategorija žmonių turi idealiai tiksliai ir subalansuotai veikiantį vidinį mechanizmą. Be didelių pastangų jie visada visur laiku, per daug nestresuodami, nepresuodami savęs, nerizikuodami ir nieko nepalikdami paskutinei minutei. Jų vidinė ramybė laiko atžvilgiu tvirta ir neišbalansuojama. Tačiau ji gali būti veikiama pirmojo tipo žmonių ir trečiojo. Trečioji kategorija žmonių, tai nuolat vėluojančio laikrodžio principu gyvenantys asmenys. Priešingai nei pirmoji kategorija jie nepatiria tiek daug streso, bet ir nėra taip, jog visiškai galėtų gyventi atsipūtę. Vėlavimas visada turi priežastį ir jų kasdienybė nuolatinis savęs išteisinimas. Bet iš esmės vėluodami jie nesijaučia itin blogai, kol tai nėra susiję su žmonių tarpusavio sąveika. Trečioji kategorija žmonių bemaž visada sukelia stresą kitiems. Vidiniai mūsų laiko užtaisai yra tokie reikšmingi, kad susikirtus skirtingiems ritmams yra patiriama daug nepatogumų. Tiesa, sankirta pirmojo ir antrojo tipo žmonių ritmų nėra dramatiška. Antrasis tipas su tuo nepatiria paprastai jokių nepatogumų, o pirmasis nepajaučia jokio skirtumo, nes ir šiaip visada, visur ankstyvas ir pats jaučiasi už tai atsakingas. Panašiai yra santykyje antrojo ir trečiojo tipo. Tragedijos neįvyksta, jei tai netampa rutina ir nuolatiniu santykiu. Kitaip antrasis tipas pradeda niršti dėl nuolatinės nepagarbos jo atžvilgiu. Na o trečiasis savo ruožtu išbalansuojamas sukeliamu pašalinių stresu. Iš esmės būtų viskas kaip ir gerai žemėje, jei tos trys kategorijos žmonių gyventų savu ritmu, neveikdami vienas kito. Arba bent nesusikirstų kraštutiniai pirmojo ir trečiojo parametrų savininkai. Antroji kategorija galėtų būti tarsi tarpinė jungtis ir visi būtų laimingi. Iš esmės panašiai ir yra, jei ne reti atsitiktinumai arba tam tikri būtini (dažniau darbiniai, verslo) santykiai. Nes paprastai pirmas su trečiu tipu niekada nesusitiktų. Vienas laiko ir erdvės taške atsidurtų per anksti, ir būtų iki tiksliai numatyto laiko, kitas gi visada ten pasirodytų jau nebelikus pirmajam. Kas nutinka, kai įvairių atsitiktinumų dėka mes sutinkame kraštutinio parametro žmogų? Neįvertindami savojo ir jo ritmo atitikmens imame simpatizuoti kitiems žmogaus parametrams. Tolimesnėje alternatyvoje pasekmės bendro gyvenimo liūdnos. Jums sunku išsiderinti iš savojo ritmo, tolerancija ir supratimas tikrai ribotas daugelio žmonių, todėl darosi vis sunkiau sutapti, sutarti ir ilgainiui tai ima taip stipriai erzinti, kad darosi nepakeliama. Biologinio ritmo sutapimas arba bent panašumas yra vienas pagrindinių gero žmonių santykio aspektų. Savo ruoštu noriu tik palinkėti sąmoningiau įsivertinti partnerio gyvenimo ritmo supratimą, jo sutapimą su jūsiškiu, kad netektų ateityje dėl to kentėti arba priversti kentėti kitą. O jeigu įsivertinus ir sąmoningai nusprendus priimti, gerbti ir mylėti kraštutinio/priešingo biologinio ritmo žmogų – tapkite už tai amžinai atsakingu jį prisijaukinant.
Alfreda Medhanadi
Comments